Javai, veja ir pievos ↗

Vejos ligos ir kenkėjai: sniego pelėsis, rūdys ir lervos

Rudos ar išblukusios dėmės vejoje dažniausiai būna nuo sausros, sniego pelėsio, raudonųjų gijų ar žolės šaknis graužiančių lervų. Pagal išvaizdą jas sunku atskirti, todėl pirmiausia pagalvokite, kada dėmės atsirado, ir pakelkite velėną. Daugumą bėdų sutvarko gera priežiūra, be jokios chemijos.

5 min skaitymoKaip rašome gidus

Veja

Nuotrauka: Acabashi, CC BY-SA 4.0, Wikimedia Commons

Santrauka

  • Sniego pelėsis išryškėja nutirpus sniegui: apskritos, sulipusios, pilkšvos ar šiaudų spalvos dėmės. Pavasarį jas nugrėbkite ir lengvai patręškite.
  • Kad sniego pelėsio būtų mažiau, rudens viduryje azotu netręškite, pjaukite, kol žolė auga, o prieš sniegą nugrėbkite lapus.
  • Nuo raudonųjų gijų dažnai padeda tręšimas azotu (ne vėliau kaip rugpjūtį) ir geresnis drenažas.
  • Jei dėmės greitai plečiasi, o paukščiai lesa vejoje, pakelkite velėną: tikriausiai ten lervos.
  • Apskritos rudos dėmės ryškiai žaliu kraštu dažnai būna nuo šunų šlapimo: iškart palaistykite.
  • Per sausrą paruduodavusi veja dažniausiai atsigauna, kai palyja.

Kaip atpažinti priežastį

Pagal išvaizdą rudas dėmes atskirti sunku, todėl pirmiausia pagalvokite, kada ir kur jos atsirado:

  • Nutirpus sniegui dažniausiai matyti sniego pelėsis arba pelėnų takeliai.
  • Drėgnu oru vasaros pabaigoje, rudenį ir žiemą plinta grybinės ligos.
  • Per sausrą paruduoja žolė ten, kur dirva smėlinga ar po veja eina medžių šaknys.
  • Jei dėmės greitai plečiasi, o varniniai paukščiai lesa vejoje, pakelkite velėną: tikriausiai žolės šaknis graužia lervos.
  • Jei dėmės atsirado po tręšimo, piktžolių naikinimo ar pjovimo, tai ne liga.

Ligos

  • Pavasarinis (sniego) pelėsis. Sukėlėjas Microdochium nivale. Iš pradžių atsiranda nedidelės gelsvos, nykstančios žolės dėmės, kurios vėliau paruduoja ir didėja iki 30 cm ar daugiau, susilieja. Po sniegu jos būna išblukusios ir sulipusios, drėgnu oru dėmių pakraščiuose matyti balta ar rausva vatos pavidalo grybiena. Liga plinta vėsiu (nuo −1 iki 16 °C), drėgnu oru, šarminėje dirvoje ir ten, kur veja per daug tręšta azotu. Grybas pakelia iki −20 °C šaltį, todėl dažniausiai matomas nuo rudens iki pavasario.
Veja su daugybe apskritų šviesių dėmių

Pavasarinis (sniego) pelėsis: apskritos šiaudų spalvos dėmės vejoje.

Nuotrauka: Kanon na vrabce, CC BY-SA 4.0, Wikimedia Commons

  • Pilkasis sniego pelėsis. Sukėlėjai Typhula genties grybai. Apskritos išblukusios ar šiaudų spalvos dėmės iki 60-90 cm skersmens, sulipusios, tarsi permirkusios. Pakraščiuose pilkšvai balta grybiena, tarp žolės smulkūs rausvai rudi ar juodi, sėklas primenantys kūneliai. Liga išsivysto, kai sniegas ilgiau nei 60 dienų dengia neįšalusią žemę, o dirva vos šiltesnė už 0 °C. Jei žemė įšąla prieš pirmąjį sniegą, šis pelėsis paprastai neišsivysto. Vienos rūšies grybo pažeista žolė pavasarį greitai atauga, o kitos rūšies grybas pažeidžia ir augimo kūgelį, žolė žūsta, tada vietą tenka atsėti.
  • Raudonosios gijos. Sukėlėjas Laetisaria fuciformis. Iš pradžių rausvos, vėliau šviesiai rudos ar beveik išblukusios dėmės, dažniausiai 7,5-25 cm skersmens. Ant lapų matyti rausvi, želė primenantys, 1-2 mm ilgio siūleliai, kurie gali sulipdyti lapus, ir rausvi vatos kuokšteliai. Liga plinta drėgnomis vasaromis ir rudenį, ypač kai vejai trūksta azoto. Žolės ji beveik niekada visai nesunaikina. Labiausiai pažeidžia raudonąjį eraičiną.
Rausvos gijos ant išblukusių žolės lapų

Raudonosios gijos: rausvi siūlo pavidalo dariniai ant išblukusių žolės lapų.

Nuotrauka: bjoerns, CC BY-SA 4.0, Wikimedia Commons

  • Rūdys. Vejoje rausvai rudi, dulkantys plotai: sporos spalvina drabužius ir įrankius. Plinta vasarą ir rudenį, kai oras drėgnas, dirva sausoka, vejai trūksta azoto, ji pavėsyje. Daugiausia pažeidžia pievinę miglę ir daugiametę svidrę.
Rudos rūdžių pūslelės ant žolės lapo

Rūdys ant nendrinio eraičino lapo: sporos nusitrina kaip rausvai rudos dulkės.

Nuotrauka: Björn S... (Björn Sothmann), CC BY-SA 2.0, Wikimedia Commons

  • Raganų ratai. Tamsiai žalios, vešlios žolės žiedai ar lankai, kartais su nudžiūvusios žolės juosta ir grybais. Apie juos rašome gide Grybai vejoje ir sode.
Grybų žiedas vejoje, žiedo viduje žalesnė žolė

Raganų ratas vejoje.

Nuotrauka: Edward O. Uthman, CC BY-SA 4.0, Wikimedia Commons

Ligų prevencija

Pavasarį, kai nutirpsta sniegas ir veja pradžiūsta, sulipusias dėmes lengvai nugrėbkite, kad praeitų oro, ir lengvai patręškite, kad žolė ataugtų. Neatsigavusias vietas atsėkite.

Kad sniego pelėsio būtų mažiau:

  • Rudens viduryje netręškite greitai veikiančiomis azoto trąšomis: vešli žolė labiau serga.
  • Pjaukite veją tol, kol ji auga, ir nepalikite jos į žiemą aukštos.
  • Prieš sniegą nugrėbkite lapus.
  • Pagerinkite drenažą ir aeraciją: išgrėbkite veltinį, pradurkite dirvą šakėmis ar aeratoriumi. Storesnį nei 1,3 cm veltinį išgrėbkite rugsėjį arba gegužę.
  • Kad veja greičiau džiūtų, apgenėkite virš jos nusvirusias medžių ir krūmų šakas.
  • Dirvos pH turėtų būti ne didesnis kaip 7.
  • Kur sniegas kaupiasi pusnimis, padeda užtvaros nuo sniego ir greitesnis jo tirpimas.
  • Atsėdami rinkitės mažiau jautrias žoles: smulkialapius eraičinus (raudonąjį, avinį), o nuo pavasarinio pelėsio ir pievinę miglę.

Nuo raudonųjų gijų dažnai užtenka patręšti azotu, bet ne vėliau kaip rugpjūtį, kitaip minkšta žolė labiau sirgs sniego pelėsiu. Pagerinkite drenažą ir aeraciją. Kol liga plinta, nupjautą žolę surinkite ir išmeskite, o ne dėkite į kompostą: sukėlėjo dariniai dirvoje ir ant augalų liekanų išlieka iki dvejų metų.

Nuo rūdžių padeda daugiau šviesos ir oro: apgenėkite aplink augančius augalus, veją palaistykite ir lengvai patręškite.

Kaip prižiūrėti veją per metus, rašome gide Vejos priežiūra, o rudens darbus gide Veja rudenį.

Kenkėjai

  • Ilgakojų uodų lervos. Pilkšvai rudos, pailgos, iki 30 mm ilgio, be kojų ir be aiškios galvos. Jos graužia žolės šaknis ir stiebų pagrindus: veja gelsta, ruduoja, dažnai žūva. Kad patikrintumėte, gausiai palaistykite vejos plotą ir per naktį uždenkite juoda plėvele: jei kalta lervos, rytą jų daug bus paviršiuje. Lervas vejoje ieško varnos, šarkos, kovai ir varnėnai, palikdami mažas apvalias skylutes. Suaugę uodai kiaušinius deda rugpjūtį-spalį. Jei tada dirva sausa, daug kiaušinių neišsirita. Šaltomis žiemomis lervos žiemoja mažos ir žalos padaro tik vasaros viduryje, o po šiltų žiemų gali kenkti jau žiemos pabaigoje.
Pilkšvai ruda bekojė lerva

Ilgakojo uodo lerva.

Nuotrauka: Beentree, CC BY-SA 3.0, Wikimedia Commons

  • Grambuolių lervos. Storos, baltos, C raide susirietusios lervos šviesiai ruda galva ir trimis porom kojų prie galvos, iki 18-30 mm ilgio. Jos graužia žolės šaknis, veja gelsta. Daugiausia žalos matyti nuo rudens iki pavasario, kai lervos užauga. Lervų ieškodami velėną drasko varniniai paukščiai, barsukai ir lapės. Pažeistas vietas atsėkite ar apdėkite velėna pavasario viduryje ar pabaigoje, kai lervos nueina giliau į dirvą virsti lėliukėmis.
Trys baltos lenktos lervos

Paprastojo grambuolio lervos.

Nuotrauka: Rasbak, CC BY-SA 3.0, Wikimedia Commons

  • Pelėnai. Pavasarį matyti vingiuoti takeliai su išjudinta žole: tai pelėnai, žiemą besirausę po sniegu. Jų mažiau, kai veja į žiemą nepaliekama aukšta.
Pilkšvi pelėnų takai žolėje nutirpus sniegui

Pelėnų takai žolėje nutirpus sniegui.

Nuotrauka: DimiTalen, CC0, Wikimedia Commons

Ir ilgakojų uodų, ir grambuolių lervas naikina biologinė priemonė: parazitinės nematodos (mikroskopinės apvaliosios kirmėlės), kurias užlaistote ant vejos. Joms reikia drėgnos, bet laidžios dirvos, ne šaltesnės kaip 12 °C. Kai žala jau matyti, dirva dažnai būna per šalta, todėl nematodos naudojamos iš anksto: nuo ilgakojų uodų lervų rugsėjį-spalio pradžioje, nuo grambuolių lervų liepą-rugsėjį. Nematodos kenkia ir kitiems dirvos vabzdžiams, todėl jas naudokite tik ten, kur lervų tikrai yra.

Ne ligos ir ne kenkėjai

  • Sausra. Netaisyklingos rudos dėmės sausu oru, ypač smėlingoje dirvoje ar ten, kur po veja eina medžių šaknys. Dažniausiai žolė atsigauna, kai palyja.
  • Šunų šlapimas. Apskritos rudos dėmės ryškiai žaliu kraštu ten, kur vaikšto šunys. Šlapimo vietą iš karto gausiai palaistykite.
  • Per daug trąšų ar herbicidų. Taisyklingos rudos juostos ar dėmės, atsiradusios po tręšimo ar piktžolių naikinimo. Kartais herbicidas ant vejos atnešamas batais, tada lieka pėdų dydžio dėmės.
  • Per žemas pjovimas. Ant iškilimų po pjovimo žolė nupjaunama per trumpai ir nudžiūsta. Pakelkite peilius ir išlyginkite veją.
  • Kuras ir alyva. Netaisyklingos dėmės ten, kur pildėte ar vertėte vejapjovę.
  • Statybinis laužas ar suslėgta dirva. Netaisyklingos rudos dėmės naujoje vejoje.
  • Vandens nepraleidžianti dirva. Dėmės, kurios pirma patamsėja, paskui paruduoja ir neatsigauna net palijus. Tikėtina, kad dirvą padarė nelaidžią vandeniui grybai. Tokią dirvą reikia vėl sudrėkinti.

Reikalingi įrankiai

  • Spyruoklinis grėblysSulipusiai žolei pakelti ir veltiniui išgrėbti.
  • Šakės ar aeratoriusSuslėgtai dirvai pradurti, kad veja greičiau džiūtų.
  • Juoda plėvelėIlgakojų uodų lervoms patikrinti.

Dažniausios klaidos

  • Veja vėlai rudenį tręšiama daug azoto turinčiomis trąšomis.
  • Į žiemą veja paliekama aukšta ir neišgrėbta.
  • Dėmės gydomos, nors jas sukėlė sausra, šunų šlapimas ar perdozuotos trąšos.
  • Nepatikrinama, ar po velėna nėra lervų.
  • Užkrėsta nupjauta žolė dedama į kompostą.

Šaltiniai

  1. RHS: Fusarium patch and snow mould
  2. RHS: Red thread
  3. RHS: Leatherjackets
  4. RHS: Chafer grubs in lawns
  5. RHS: Lawns, dead patches and fixes
  6. University of Wisconsin-Madison Extension (P. Koch, P. J. Liesch): Typhula blight (2024)
  7. University of Wisconsin-Madison Extension (S. Rosenthal, G. Jung): Microdochium patch (2024)
  8. University of Wisconsin-Madison Extension (P. J. Liesch, V. Pandian, J. Kerns): Lawn disease quick reference (2024)
  9. University of Wisconsin-Madison Extension (B. Spangenberg): Wisconsin Lawn Care Calendar (2025)