Grybai ↗

Kelmučiai ir kempinės: grybai, kurie ardo medžius

Armillaria

Kelmučiai yra žalingiausi sodo medžių ir krūmų grybai: jie pražudo šaknis ir plinta po žeme. Kempinės ant kamieno rodo, kad medžio vidus jau pūva ir medis gali tapti pavojingas.

4 min skaitymoKaip rašome gidus

Santrauka

  • Kelmučius geriausiai atpažinsite nulupę žievę prie kamieno pagrindo: po ja būna plonas baltas grybienos sluoksnis, stipriai kvepiantis grybais.
  • Kelmučiai plinta juodais į šaknis panašiais virveliais, iki 1 m per metus, ir gali užpulti augalus iki 30 m atstumu.
  • Cheminių priemonių nuo kelmučių ir kempinių sodininkams nėra: reikia iškasti visas užkrėstas šaknis ir kelmą.
  • Kempinė ant kamieno rodo, kad medžio vidus jau smarkiai supuvęs; tokį medį turėtų įvertinti specialistas.

Kelmučiai

Kelmučiai (Armillaria) yra kelios grybų rūšys, kurios plinta po žeme, pražudo daugiamečių augalų šaknis ir skaido negyvą medieną. RHS juos vadina žalingiausia sodo medžių ir krūmų grybine liga. Grybiena ir virveliai dirvoje gyvi ištisus metus, o grybai dygsta tik vasaros pabaigoje ir rudenį. Žalingiausi yra paprastasis kelmutis (Armillaria mellea) ir tamsiažvynis kelmutis (Armillaria ostoyae), mažiau žalingas gelsvasis kelmutis (Armillaria gallica).

  • Požymiai. Viršutinė augalo dalis džiūsta: karštu, sausu oru staiga, kai šaknys nebeatlaiko, arba palaipsniui, kai per kelerius metus džiūsta šaka po šakos. Lapai mažesni ir šviesesni nei įprastai. Augalas nežydi arba, priešingai, gausiai žydi ir dera, dažniausiai prieš pat žūdamas. Lapai anksti nusidažo rudens spalvomis, žievė ties kamieno pagrindu trūkinėja ir iš jos sunkiasi syvai. Rudenį gali išdygti grybai.
  • Kaip atrodo. Būdingiausias požymis yra po žieve: tarp žievės ir medienos plonas kaip popierius, baltas ar kreminis grybienos sluoksnis, stipriai kvepiantis grybais. Dažniausiai jis būna ties šaknies kakleliu, retai iki 1 m aukštyn kamienu. Dirvoje būna juodų ar rudų į šaknis panašių virvelių, 2,5-20 cm gylyje drėgnoje dirvoje, sausoje giliau, bet juos rasti dažnai sunku. Grybai auga tankiais kuokštais, jų kepurėlės ar kotai dažnai medaus spalvos ar rusvi, ant koto ties kepurėle visada būna balsvas žiedas.
  • Kaip plinta. Per šaknų sąlytį ir virveliais, kurie dažniausiai būna viršutiniame 15 cm dirvos sluoksnyje, bet ir iki 45 cm gylio. Jie nuauga iki 1 m per metus ir užpuola augalus net iki 30 m nuo užkrato šaltinio. Grybai dygsta ne kasmet, todėl jų nebuvimas nereiškia, kad grybas neaktyvus.
Medžio kamieno pagrindas su nulupta žieve, po ja baltas grybienos sluoksnis

Nulupus žievę ties kamieno pagrindu matyti baltas kelmučio grybienos sluoksnis.

Nuotrauka: Craig L. Schmitt, Michael L. Tatum (USDA Forest Service), Public domain, Wikimedia Commons

Juodi, į batraiščius panašūs virveliai ant medžio kamieno

Paprastojo kelmučio virveliai ant kamieno, kur atšoko žievė.

Nuotrauka: Rosser1954, CC BY-SA 4.0, Wikimedia Commons

Kempinės ant kamieno

Kempinės yra daugybės grybų, ardančių stovinčių medžių šerdį, vaisiakūniai. Jos būna iki 60 cm pločio, vienametės arba daugiametės.

  • Požymiai. Kempinės ant kamieno ar šakų atsiranda pavasarį, vasarą ir rudenį. Prieš tai gali retėti laja ir džiūti šakos, bet ne visada. Krenta šakos. Kai kempinė pasirodo, šerdis paprastai jau smarkiai supuvusi.
  • Kaip plinta. Vėjo nešamos sporos sudygsta ant pažeistos medienos ir patenka į šerdį. Genint atidengiama šerdis padidina užsikrėtimo tikimybę.
  • Žala. Puvinys silpnina medį. Tuščiaviduris medis gali likti stabilus, bet dažnai lūžta ar išvirsta, o nusilpęs medis gali nuvirsti bet kada. Ypač pavojingi šaknų ir kamieno pagrindo puviniai, pavyzdžiui, Meripilus giganteus ant bukų, nes gali nuvirsti visas medis. Pavyzdžiai: šeriuotasis skylenis (Inonotus hispidus) ant uosių, riešutmedžių, obelų, platanų ir guobų, blizgučiai (Ganoderma) ant bukų, valgomoji geltonpintė (Laetiporus sulphureus) ant ąžuolų, beržinis pintenis (Fomitopsis betulina) ant nusilpusių beržų. Labai jautrūs bukai, uosiai ir slyvinių (Prunus) genties medžiai.
Didelė rusva kempinė ant obels kamieno

Šeriuotasis skylenis (Inonotus hispidus) ant obels.

Nuotrauka: Björn Appel, CC BY-SA 3.0, Wikimedia Commons

Ką daryti su kelmučiais

Cheminių priemonių nuo kelmučių sodininkams nėra. Veiksmingas tik vienas būdas: iškasti visas užkrėstas šaknis ir kelmą ir juos sudeginti ar išvežti. Be šio maisto šaltinio virveliai dirvoje plisti nebegali.

  1. Įvertinkite, kiek grybas agresyvus. Jei žuvo sveiki augalai, laikykite, kad grybas agresyvus, ir pasižymėkite, kur augo pažeisti augalai. Jei žuvo tik vienas jau nusilpęs augalas, gali užtekti stiprinti kitų augalų sveikatą.
  2. Pašalinkite užkrato šaltinį. Iškaskite kuo daugiau užkrėstų šaknų, kamieno ir aplink esančios dirvos. Nupjovus medį iki kelmo užkrato šaltinis lieka: grybas negyva mediena ir šaknimis gali maitintis daugelį metų. Gyvatvorėje pašalinkite ir po vieną sveiką augalą abipus užkrėstos vietos.
  3. Susmulkinkite likučius. Kasdami susmulkinkite likusias šaknis ir virvelius: kuo smulkesni gabalai, tuo trumpiau grybas juose išgyvena.
  4. Palaikykite plotą tuščią. Lysvę palikite 6-12 mėnesių be augalų, reguliariai purendami. Uždengti galima austa dangos medžiaga. Medžio drožlių mulčio ant dirvos nedėkite: grybas gali juo maitintis.
  5. Barjeras. Žinodami, kur užkrėsta vieta, galite įkasti vertikalų butilo gumos (tvenkinių plėvelės) ar storos plastiko plėvelės barjerą 45 cm gyliu, kad 2-3 cm kyšotų virš dirvos. Taip galima apsaugoti ir vertingiausius sodo plotus.
  6. Higiena. Užkrėstos medžiagos niekada nedėkite į kompostą. Gelsvojo kelmučio virveliai dažnai randami komposto krūvose, todėl tokio komposto nenaudokite aplink sumedėjusius augalus.

Augalus stiprinkite: pakankamai laistykite ir tręškite, saugokite nuo kenkėjų ir per daug negenėkite. Nuo šaknies kaklelio nukaskite užpiltą žemę: per giliai pasodinti augalai užsikrečia dažniau.

Ką daryti, jei ant medžio kempinės

  • Kempinės nuplėšimas, kad nepasklistų sporos, rizikos beveik nesumažina. Higiena ar kitos priemonės kempinių neišvengti mažai padeda, cheminių priemonių nėra.
  • Žaizdų tepalų specialistai nebepataria: jie sutrūkinėja, sulaiko vandenį ir gali padidinti užsikrėtimo riziką. Medžiai patys sustabdo puvinio plitimą natūraliais cheminiais barjerais.
  • Medį su kempinėmis turėtų įvertinti medžių priežiūros specialistas: ar jis saugus ir ką su juo daryti.

Jautresni ir atsparesni augalai

Pagal RHS, kelmučiams ypač jautrūs, tarp jų: kaštonai, beržai, budlėjos, kedrai, kaulenai, Leilando kiparisai, forsitijos, riešutmedžiai, pupmedžiai, ligustrai (jautriausi iš RHS žinomų augalų), ąžuolai, rododendrai, gluosniai, šermukšniai, alyvos, tujos, putinai ir veigelos.

Mažiau pažeidžiami, tarp jų: bambukai, buksmedžiai, katalpos, svarainiai, erikos, ginkmedžiai, jonažolės, jazminai, šaltekšniai, tamariškai ir mėlynių genties augalai (šilauogės, spanguolės). Visiškai atsparių augalų nėra.

Užkrėstoje vietoje geriau sodinti trumpaamžius augalus: vienmečiai žoliniai augalai užsikrečia retai. Braškių ir bulvių nesodinkite, nes jos labai jautrios. Dekoratyvinės žolės gali tikti, bet tai nėra išbandyta.

Reikalingi įrankiai

  • KastuvasUžkrėstoms šaknims ir kelmui iškasti.
  • PjūklasŽuvusiam medžiui ar krūmui nupjauti.
  • Plėvelė barjerui45 cm gylio vertikaliam barjerui dirvoje.
  • PirštinėsGrybams ir užkrėstoms šaknims liesti.

Dažniausios klaidos

  • Medis nupjaunamas, o kelmas ir šaknys paliekami.
  • Užkrėstos šaknys ar mediena dedamos į kompostą.
  • Ant užkrėstos vietos beriamas medžio drožlių mulčias.
  • Nuo kamieno nuplėšiama kempinė, manant, kad tai sustabdys puvinį.

Šaltiniai

  1. RHS: Honey fungus
  2. RHS: Honey fungus: managing outbreaks
  3. RHS: Honey fungus: identifying mushrooms
  4. RHS: Bracket fungi
  5. RHS: Toadstools
  6. Gamtos tyrimų centras: Lietuvos makroskopinių grybų ir kerpių sąvadas (2024)