Gėlės ↗

Šilokai ir šilropės: sausų, saulėtų vietų augalai

Sedum, Sempervivum

Šilokai ir šilropės yra sukulentai, vandenį kaupiantys mėsinguose lapuose. Jie auga ten, kur kiti augalai neįsitvirtina: tarp akmenų, sausuose šlaituose ir net ant stogų. Vienintelis jų priešas yra drėgmė ir pavėsis.

2 min skaitymoKaip rašome gidus

Šilokai ir šilropės

Nuotrauka: JackyM59, CC BY-SA 4.0, Wikimedia Commons

Santrauka

  • Sodinkite saulėje, į laidžią, geriausia lengvą priesmėlio ar priemolio dirvą.
  • Šlapioje, azoto turtingoje dirvoje ar pavėsyje jie ištįsta, gelsta, pūva ir gali neperžiemoti.
  • Laistyti dažniausiai nereikia: drėgmės atsargos kaupiamos lapuose.
  • Šilropės skrotelė nužydi vieną kartą ir sunyksta, bet prieš tai išaugina dukterines.

Šilokai

Šilokų (Sedum) gentyje apie 400 rūšių, kurios savaime auga nederlingose, sausose, akmenuotose vietose beveik visoje Europoje, Azijoje, Šiaurės Afrikoje ir Amerikoje. Mėsinguose lapuose ir stiebuose jie kaupia vandenį, todėl yra labai nereiklūs: kai kurios rūšys auga net uolų plyšiuose, kur žemės labai mažai.

Šilokai būna dviejų tipų:

  • Stambūs, pavyzdžiui, didysis ir puošnusis šilokai. Juos lengviau prižiūrėti, galima derinti su kitomis daugiametėmis gėlėmis ir spygliuočiais, iš jų daryti apvadus, o žiedynus skinti puokštėms. Medelynų kataloguose Lietuvoje siūlomos, pavyzdžiui, veislės ‘Matrona’ ir ‘Spectabile’, žydinčios rugpjūtį-rugsėjį ar iki spalio.
  • Kiliminiai, žemaūgiai, pavyzdžiui, baltažiedis ir kaukazinis šilokai. Jais užpildomi tušti tarpai, apsodinami alpinariumai ir atraminės sienelės. Jų priežiūrai reikia daugiau laiko.

Ne visos rūšys gerai jaučiasi Lietuvoje: kilusios iš Japonijos, Meksikos ir Centrinės Amerikos dažnai apšąla.

Šilropės

Šilropės (Sempervivum) ir artimos joms perkūnropės (Jovibarba) yra storlapinių šeimos sukulentai, sudarantys žemas, simetriškas mėsingų lapų skroteles. Lapai būna nuo žalių iki geltonų, oranžinių, pilkų, raudonų ir beveik juodų, o kai kurių veislių spalva keičiasi pagal metų laiką. VDU botanikos sode Kaune auginama apie 100 jų kolekcinių numerių.

Šilropės monokarpinės: kiekviena skrotelė žydi tik kartą gyvenime. Birželį ar liepą ji išaugina tvirtą žiedynstiebį su nedideliais žiedais, o nužydėjusi sunyksta. Bet prieš tai ji išaugina dukterines skroteles, todėl augalų nemažėja.

Vieta ir dirva

Tai sausų, saulėtų vietų augalai. Dirvai jie nereiklūs, bet geriausiai auga lengvame priesmėlyje ar priemolyje. Šilropėms tinkamiausia gerai drenuota priesmėlio dirva saulėje.

Netinkamomis sąlygomis, užmirkusioje ar daug azoto turinčioje dirvoje arba pavėsyje, šilokai prasčiau auga, ištįsta, nuo drėgmės gelsta, pūva ir gali neperžiemoti. Šilropės šlapioje, užmirkusioje vietoje ar pavėsyje taip pat gali supūti.

Laistymas

Lapuose, stiebuose ir šaknyse sukauptų atsargų pakanka, todėl šilropės gali augti be papildomo laistymo. Jos atsparios karščiui, sausrai ir šalčiui.

Dauginimas

Šilokai dažniausiai dauginami dalijant kerus, skaidant „kilimą“ ir auginiais. Gamtoje lapai, šaknys ir ūgliai lengvai atsiskiria ir patys įsišaknija. Šilropės dauginasi dukterinėmis skrotelėmis.

Ligos ir kenkėjai

  • Šaknų ir šaknies kaklelio puviniai. Šilokus (Hylotelephium spectabile), RHS duomenimis, kenkėjai puola retai, bet jie gali susirgti grybiniais ir bakteriniais šaknų bei šaknies kaklelio puviniais.
  • Voratinklinės kandys (Yponomeuta). Kreminiai balti, juodai taškuoti vikšrai būriais ėda šilokų lapus po voratinkliniu audiniu. Šilokinė rūšis per metus gali turėti dvi kartas. Augalai dažniausiai atsigauna.
Šilropės lapai su voratinkliu ir graužtomis vietomis

Voratinklinių kandžių (Yponomeuta sedella) voratinklis ant šilropės.

Nuotrauka: Michael Kurz, CC BY-SA 3.0 at, Wikimedia Commons

  • Juodasis pjovėjas (Otiorhynchus sulcatus). Baltos, C formos lervos graužia šaknis: augalai vysta ir gali žūti. Lervų daug gali būti ir lauke augančiuose šilokuose, o šilropes RHS taip pat nurodo kaip jautrias.
Balta susirietusi lerva rudos spalvos galva dirvoje

Juodojo pjovėjo lerva. Lervos graužia šaknis.

Nuotrauka: Marek Ślusarczyk (Tupungato), CC BY 3.0, Wikimedia Commons

  • Rūdys gali pulti šilropes.

Kur sodinti

Šilokai tinka gėlynams, vazonams, alpinariumams, atraminėms sienelėms ir kapų želdynams. Dėl atsparumo sausrai ir greito augimo jais apželdinami net pastatų stogai.

Reikalingi įrankiai

  • KastuvasKerams padalyti.
  • SekatoriusŽiedynams skinti ir auginiams.

Dažniausios klaidos

  • Šilokai sodinami pavėsyje ar šlapioje vietoje.
  • Dirva per daug tręšiama azotu.
  • Perkamos Japonijos, Meksikos ar Centrinės Amerikos rūšys, kurios Lietuvoje dažnai apšąla.

Šaltiniai

  1. Šilokai: nelepūs sausumos mėgėjai, „Sodo spalvos“ (2018)
  2. I. Lukšytė (VDU botanikos sodas): Gausioje kolekcijoje įspūdinga perkūnropių ir šilropių įvairovė (2025)
  3. RHS: Hylotelephium spectabile
  4. RHS: Sempervivum tectorum
  5. RHS: Small ermine moths
  6. RHS: Vine weevil