Spygliuočių ligos ir kenkėjai: kaip atpažinti
Pinophyta
Dažniausiai spygliuočiai paruduoja ne nuo ligų, o dėl sausros, užmirkimo, šalčio ar netinkamo karpymo. Bet kai kurie kenkėjai, ypač žievėgraužis tipografas eglėms, gali sunaikinti ir sveiką medį, todėl verta žinoti, kaip juos atpažinti.
Santrauka
- Rudos vietos dažniausiai atsiranda dėl sausros, šalčio, užmirkimo ar per gilaus karpymo: spygliuočiai, išskyrus kukmedžius, iš senos medienos neatželia.
- Eglės kamiene smulkios skylutės ir rudos išgraužos, panašios į maltą kavą, rodo žievėgraužį tipografą. Tokią eglę reikia skubiai pašalinti.
- Pušų spyglius grupėmis ėda pjūklelių lervos: pavasarį jas lengva surinkti rankomis.
- Amarai ir chermesai dažniausiai daro tik nedidelę žalą, jų kolonijas galima sutraiškyti pirštais.
Apie spygliuočių rūdis rašome atskirame gide Spygliuočių rūdys, o kaip apsaugoti spygliuočius nuo žiemos nudegimo, gide Spygliuočiai žiemai.
Kodėl paruduoja spygliai
Rudų vietų gali atsirasti bet kurioje spygliuočio ar gyvatvorės dalyje, nuo kelių centimetrų iki kelių metrų, dažniausiai vasarą. Ne visada kalti kenkėjai ar ligos.
- Sausra, šalna, užmirkimas ir šalti vėjai. Daug rudų vietų atsiranda dėl sausros, šalnos, užmirkimo ar šaltų, džiovinančių vėjų: tada nukirpti ūgliai nebeatželia.
- Per gilus ar netinkamu metu atliktas karpymas. Spygliuočiai, išskyrus kukmedžius, iš senos medienos beveik neatželia, todėl nukirpus per giliai lieka plikos vietos. Tyrimai rodo, kad rudų vietų daugiau po karpymo rudenį, o vasarą karpyti per karščius ir sausras taip pat rizikinga.
- Fitoftorinis šaknų puvinys (Phytophthora). Liga dažniausiai būna sunkiose ar užmirkusiose dirvose. Spygliuočio spalva pamažu blunka: iš ryškiai žalios tampa blanki, pilkšva, galiausiai ruda. Smulkios šaknys supūva, stambesnės viduje rudos ar juodos, minkštos, lengvai lūžta. Kai paruduoja visas medis ar jis žūva, kalta dažniausiai šaknų liga arba užmirkimas.
Kad rudų vietų būtų mažiau, nekarpykite rudenį (kukmedžius galima karpyti iki ankstyvo rudens) ir per karščius, niekada nekirpkite iki senos medienos. 30 cm juostoje abipus gyvatvorės išravėkite kitus augalus, o pagrindą pamulčiuokite 8 cm perpuvusių organinių medžiagų sluoksniu. Nedidelės plikos vietos pamažu gali užaugti, bet tai užtrunka kelerius metus.
Eglės
- Žievėgraužis tipografas (Ips typographus). Tamsiai rudas, blizgantis, 4-5,5 mm vabalas, paplitęs visoje Lietuvoje ir laikomas pavojingiausiu eglynų kenkėju. Daugiausia puola paprastąją eglę, retai kitas egles, pušis ar maumedžius. Po žieve jis išgraužia takus ir pažeidžia audinius, kuriais medis gauna maisto medžiagas, be to, platina medieną mėlynuojančius ir pūdančius grybus, todėl apnikta eglė nudžiūsta. Žiemoja suaugę vabalai. Per metus išsivysto dvi kartos: peržiemojusios patelės deda kiaušinėlius balandį ir gegužę, pirmoji karta išskrenda birželį ir liepą, antroji rugpjūtį ir rugsėjį, o viena patelė padeda apie 60 kiaušinėlių. Apie apniktą eglę liudija iš žievės byrančios rudos smulkios išgraužos, panašios į maltą kavą. Pirmiausia vabalai puola išvartytas, nulaužtas ir labai pažeistas egles, o jose pasidauginę ir sveikas. Gausiausiai jie dauginasi po sausrų ir karščių, kai eglės nusilpusios.

Žievėgraužiai tipografai po eglės žieve išgraužtuose takuose.
Nuotrauka: Gilles San Martin, CC BY-SA 2.0, Wikimedia Commons
- Chermesai (Adelges). Su amarais giminingi vabzdžiai, kurie ant eglių jaunų ūglių sukelia žalių, iki 20 mm ilgio kankorėžio formos tulžių. Tulžys iškraipo ūglius ir gadina išvaizdą, bet medžiui didelės žalos nedaro.

Chermeso (Adelges abietis) tulžys ant paprastosios eglės.
Nuotrauka: Rosser1954, Public domain, Wikimedia Commons
- Amarai ant eglių (Elatobium abietinum). Iki 2 mm, blankiai žali, tamsiai raudonomis akimis. Labiausiai pastebimi nuo vėlyvo rudens iki pavasario. Žiemą senesni spygliai išmargėja blyškiomis dėmėmis, o pavasarį daug jų nukrinta. Ties šakelių sąnariais gali būti juodos suodligės. Naujas pavasario prieaugis lieka sveikas ir ryškiai žalias, todėl gerai išsiskiria tarp aptuštėjusių senų šakelių. Ilgam medžio sveikatai amarai nekenkia, bet stipriai pažeista eglė atsigauna kelerius metus. Labiausiai jautrios paprastoji ir dygioji eglės.

Amarai (Elatobium abietinum) ant eglės spyglių.
Nuotrauka: westerbraenature, CC0, Wikimedia Commons
Ką daryti su tipografu. Apniktą eglę reikia kuo skubiau pašalinti, net jei ji dar žalia, kad vabalai neišplistų į aplinkines egles. Tai daryti reikia ankstyvose vabalų vystymosi stadijose, ne vėliau kaip iki naujos kartos išskridimo. Jei medienos negalite išvežti, ją nužievinkite, o nuluptą žievę su vabalais sunaikinkite. Iš sodybos taip pat pašalinkite išvartytas ir nulaužtas egles.
Kėniai
- Chermesai ant kėnių (Adelges piceae). Ant medienos susidaro baltų vaškinių „vatos“ sankaupų, kurios gali išplisti dideliais plotais. Gausūs chermesai trukdo sprogti pumpurams, o šakelės sustorėja.

Chermesų pažeistos kėnio šakelės sustorėja.
Nuotrauka: Gilles San Martin from Namur, Belgium, CC BY-SA 2.0, Wikimedia Commons
Kalninės pušys
- Pušiniai pjūkleliai (Diprion pini ir Neodiprion sertifer). Iki 25 mm ilgio, į vikšrus panašios lervos pavasarį ir vasarą grupėmis ėda pušų spyglius: paprastojo pušinio pjūklelio lervos blyškiai žalios rudomis galvomis ir juodais ženklais, kito pjūklelio purvinai žalios su juoda juosta šone ir juodomis galvomis. Sutrikdytos jos visos kartu pakelia pilvelius. Gausios lervos gali smarkiai nugraužti medį, nors soduose tai pasitaiko retai. Pušis apžiūrėkite nuo pavasario, o lervų grupes surinkite rankomis. Lervas ėda paukščiai ir vabalai žygiai.

Pušinio pjūklelio lervos ant pušies ūglio.
Nuotrauka: Taawet, CC BY-SA 3.0, Wikimedia Commons
Tujos
- Amarai ant tujų (Cinara cupressi). Juosvai rudi amarai siurbia ūglių sultis, todėl vasarą ūgliai gelsta, o vasaros pabaigoje daug jų paruduoja ir nudžiūsta. Gyvatvorėse dažniausiai labiau nukenčia apatinė dalis. Kai ūgliai paruduoja, amarų dažnai jau nebebūna, bet lieka jų išnarų ir juodos suodligės: ji patvirtina, kad kalti amarai. Pažeista gyvatvorė atsigauna, bet lėtai. Nuo pavasario dažnai apžiūrėkite tujas ir kolonijas sutraiškykite pirštais, kol amarų nepagausėjo.

Amarai (Cinara tujafilina, artima Cinara cupressi rūšis) ir skruzdėlė ant rytinės tujos.
Nuotrauka: Carlos Delgado, CC BY-SA 3.0, Wikimedia Commons
Jei tujų gyvatvorėje paruduoja ištisos vietos, pirmiausia patikrinkite augimo sąlygas ir karpymą (žr. skyrių Kodėl paruduoja spygliai).
Kukmedžiai
- Kukmedžių skydamariai (Parthenolecanium pomeranicum). Ant sumedėjusių stiebelių ir spyglių matyti išgaubtų, ovalių, tamsiai rudų 3-6 mm „skydelių“. Jie siurbia sultis, o ant jų lipnių išmatų auga juoda suodligė. Negausūs ant sveikų kukmedžių būna dažnai, tik labai gausūs silpnina augalą ir gali nuberti spyglius. Dažniausiai juos suvaldo natūralūs priešai.
- Juodasis pjovėjas (Otiorhynchus sulcatus). Apie 9 mm juodi, gelsvai taškuoti straubliukai naktį apgraužia lapų kraštus, o lervos graužia šaknis. Jauni kukmedžiai yra tarp augalų, kurių šaknyse lervų gali būti daug: nuo rudens iki pavasario augalas vysta ir gali žūti. Lervos baltos, C formos, be kojų, šviesiai rudomis galvomis, iki 10 mm.

Juodasis pjovėjas (Otiorhynchus sulcatus).
Nuotrauka: Holger Krisp, CC BY 4.0, Wikimedia Commons
Kukmedžiai, kitaip nei kiti spygliuočiai, atželia ir iš senos medienos, bet šlapioje dirvoje jiems irgi gresia fitoftorinis šaknų puvinys.
Kaip sumažinti žalą
- Vieta. Sodinkite į laidžią dirvą, kurioje neužsistovi vanduo, ir per sausras laistykite, ypač jaunus augalus.
- Karpymas. Karpykite tik jaunus ūglius, ne rudenį ir ne per karščius.
- Apžiūra. Nuo pavasario dažnai apžiūrėkite spygliuočius: amarų ir chermesų kolonijas sutraiškykite pirštais, pjūklelių lervas surinkite.
- Natūralūs priešai. Boružės, žygiai, sirfidės, parazitinės vapsvelės, auslindos ir paukščiai ėda amarus, chermesus ir lervas, todėl purškimų geriau vengti.
- Eglės. Kamienus apžiūrėkite visą sezoną: radę tipografo išgraužų, eglę skubiai pašalinkite.
Reikalingi įrankiai
- PirštinėsPjūklelių lervoms ir amarų kolonijoms rinkti.
- Gyvatvorių žirklėsKarpyti tik jaunus ūglius, ne seną medieną.
Dažniausios klaidos
- Spygliuočiai karpomi rudenį ar per karščius ir sausras.
- Nukerpama iki senos medienos, iš kurios spygliuočiai (išskyrus kukmedžius) neatželia.
- Spygliuočiai sodinami į šlapią, sunkią dirvą, kur pūva šaknys.
- Tipografo apnikta eglė paliekama stovėti, nes dar žalia.
Šaltiniai
- Valstybinė miškų tarnyba: Žievėgraužis tipografas, pavojingiausias eglynų kenkėjas (atmintinė, 2021)
- VLE: Žievėgraužis tipografas (P. Ivinskis)
- Alkas.lt: Nustatyta didžiausia eglynų kenkėjo žievėgraužio tipografo gausa per du dešimtmečius (pagal VMT ir VMU pranešimą, 2023)
- RHS: Conifers, brown patches
- RHS: Phytophthora root rot
- RHS: Adelgids
- RHS: Green spruce aphid
- RHS: Cypress aphid
- RHS: Pine sawfly and fox-coloured sawfly
- RHS: Yew scale
- RHS: Vine weevil
- Tyt.lt: Diprion pini, paprastasis pušinis pjūklelis